Eksperimentai rodo, kad bet kuri medžiaga gali būti tam tikru mastu įmagnetinta, kai ji patenka į išorinį magnetinį lauką, nors įmagnetinimo laipsnis skiriasi. Pagal savybes, kurias jos turi išoriniame magnetiniame lauke, medžiagas galima suskirstyti į penkias kategorijas: paramagnetines, diamagnetines, feromagnetines, ferimagnetines ir antiferomagnetines.
Remiantis molekulinės srovės hipoteze, medžiagos magnetiniame lauke turėtų turėti iš esmės panašias charakteristikas; tačiau pastebėti elgesio skirtumai rodo šios hipotezės ribotumą. Iš tikrųjų skirtingų medžiagų mikroskopinės struktūros skiriasi, o šie struktūriniai skirtumai yra pagrindinė magnetinių savybių svyravimų priežastis.
Paramagnetinės ir diamagnetinės medžiagos priskiriamos silpnai magnetinėms medžiagoms, o feromagnetinės – stipriai magnetinėms.
Terminas „magnetinės medžiagos“ paprastai reiškia stipriai magnetines medžiagas. Šios medžiagos skirstomos į minkštąsias magnetines ir kietąsias magnetines medžiagas, atsižvelgiant į tai, kaip lengvai jas galima išmagnetinti po įmagnetinimo. Lengvai išmagnetinamos medžiagos vadinamos minkštosiomis magnetinėmis medžiagomis, o sunkiai išmagnetinamos medžiagos vadinamos kietosiomis magnetinėmis medžiagomis. Paprastai minkštos magnetinės medžiagos pasižymi mažu išliekamumu, o kietos magnetinės medžiagos pasižymi dideliu išliekamumu.

