Puslaidininkių, optoelektronikos ir naujos energijos srityse būdingų substrato medžiagos fizinių savybių dažnai nepakanka, kad būtų patenkinti vis griežtesni prietaisų veikimo reikalavimai. Plonos plėvelės technologijos esmė slypi itin plono nusodinto sluoksnio, kurio storis svyruoja nuo kelių nanometrų iki kelių mikrometrų, panaudojimas, kuris keičia optines, elektrines ir apsaugines medžiagos paviršiaus savybes, nepažeidžiant pagrindo struktūros.
Nuo izoliacinių plėvelių ir metalinių jungčių, naudojamų signalo izoliacijai ir laidumui mikroschemose iki antirefleksinių dangų ant tikslių lęšių ir nanoapsauginių sluoksnių ant baterijų elektrodų, plonos plėvelės išsivystė daug daugiau nei paprastos „apsauginės dangos“. Bet koks mikroskopinis trūkumas, nesvarbu, ar kristalų gardelės išdėstymas, kristalų kokybė, paviršiaus lygumas ar vidinis įtempis, tiesiogiai veikia galutinio įrenginio išeigą ir eksploatavimo trukmę.
Todėl plonasluoksnės technologijos plėtra tolsta nuo tradicinio bandymų ir klaidų metodo, pagrįsto vien empirine patirtimi. Visuose pažangiuose plonasluoksnio sluoksnio procesuose tebėra pagrindinis iššūkis pasiekti tinkamą tarpusavyje susijusių parametrų, tokių kaip plėvelės tankis, sukibimas ir vidinis įtempis, pusiausvyrą itin siaurame augimo lange.

